(2)krizių, dėl kurių gaunama konsulinės apsaugos prašymų, daugėja ir jų mastas didėja. COVID-19 pandemija, 2021 m. krizė Afganistane, Rusijos agresijos karas prieš Ukrainą, konfliktas Sudane, repatriacija iš Izraelio bei Gazos, dažnėjančios humanitarinės krizės ir gaivalinės bei žmogaus sukeltos nelaimės ir kitos panašios krizės suteikė galimybę nustatyti spragas ir apsvarstyti, kaip sudaryti palankesnes sąlygas naudotis teise į konsulinę apsaugą. Reikėtų stiprinti Sąjungos gebėjimą reaguoti į šias besitęsiančias krizes, šalinant visus trūkumus ir stiprinant mūsų pasirengimą, informacijos rinkimą ir sprendimų priėmimo gebėjimus prieš krizes ir jų metu. Remiantis šia patirtimi ir siekiant supaprastinti piliečiams ir konsulinėms įstaigoms taikomas procedūras, Direktyvoje (ES) 2015/637 nustatytos taisyklės ir procedūros turėtų būti patikslintos ir supaprastintos, kad būtų padidintas neatstovaujamų Sąjungos piliečių konsulinės apsaugos teikimo veiksmingumas, visų pirma krizinėse situacijose. Turėtų būti kuo geriau panaudoti valstybių narių ir Sąjungos lygmens ištekliai tiek vietos lygmeniu trečiosiose šalyse, tiek sostinių lygmeniu;

(4)siekiant padidinti konsulinių įstaigų ir piliečių teisinį tikrumą, tikslinga nustatyti išsamesnius kriterijus, kurie padėtų įvertinti, ar laikytina, kad Sąjungos piliečiui neatstovaujama ir kad todėl jis turi teisę gauti valstybės narės, į kurios konsulines įstaigas kreiptasi, konsulinę apsaugą. Tie kriterijai turėtų būti pakankamai pragmatiški, lankstūs ir taikomi atsižvelgiant į vietos aplinkybes, pavyzdžiui, kelionių paprastumą ar saugumo padėtį atitinkamoje trečiojoje šalyje. Atsižvelgiant į tai, prieinamumas, artumas ir saugumas turėtų išlikti svarbūs aspektai;

(5)pirmiausia konsulinės įstaigos turėtų atsižvelgti į tai, kad piliečiams sunku per 48 valandas saugiai pasiekti savo pilietybės valstybės narės ambasadą ar konsulatą arba tokiai ambasadai ar konsulatui pasiekti juos, atsižvelgiant į prašomos pagalbos pobūdį bei skubumą ir turimas priemones, visų pirma finansinius išteklius. Nors tinkamas laikotarpis priklausys nuo kiekvieno pagalbos prašymo ypatumų, laikotarpis, per kurį piliečiai gali saugiai pasiekti savo valstybės narės ambasadą ar konsulatą arba per kurį jie patys gali būti pasiekti, bet kuriuo atveju neturėtų viršyti 48 valandų. Pavyzdžiui, kai praradus kelionės dokumentus iškyla poreikis gauti ES laikinąjį kelionės dokumentą, iš esmės turėtų būti laikoma, kad piliečiui neatstovaujama, jei norint pasiekti savo pilietybės valstybės narės ambasadą ar konsulatą reikėtų keliauti naktį arba oro transportu, nes tokiomis aplinkybėmis negalima tikėtis, kad jis ar ji keliaus;

(7)atstovavimo nebuvimo sąvoka turėtų būti aiškinama siekiant užtikrinti teisės į konsulinę apsaugą veiksmingumą. Turėtų būti laikoma, kad piliečiui neatstovaujama ir tada, kai tikėtina, kad dėl piliečio nukreipimo į jo pilietybės valstybės narės ambasadą ar konsulatą konsulinė apsauga nebūtų deramai suteikta, visų pirma tais atvejais, kai dėl klausimo skubumo prašymą gavusi ambasada ar konsulatas turi imtis skubių veiksmų. Tai ypač svarbu krizinėse situacijose, kai laiku teikiamos paramos trūkumas piliečiui gali turėti ypač neigiamą poveikį. Be to, reikėtų atsižvelgti į didelį ambasados ar konsulato darbuotojų skaičiaus sumažinimą, kuris gali turėti didelį poveikį jų veiklos veiksmingumui ir efektyvumui, nes tai galėtų dar labiau padidinti sunkumus, su kuriais susiduria konsulinės pagalbos prašantys piliečiai;

(11)prašymai neturėtų būti perduodami, jei dėl to konsulinė apsauga nebūtų deramai suteikta, ypač jei dėl klausimo skubumo valstybės narės, į kurią kreipiamasi, ambasada arba konsulatas turėtų nedelsiant imtis veiksmų. Taip galėtų būti, pavyzdžiui, rimtų ekstremaliųjų medicinos situacijų arba iš pažiūros savavališkų ar politiškai motyvuotų sulaikymų atvejais. Be to, apie bet kokį tokį perdavimą neatstovaujami piliečiai turėtų būti informuojami;

(13)teikdamos konsulinę apsaugą neatstovaujamiems piliečiams, valstybės narės turėtų laikytis tarpsektorinio požiūrio į konkrečius pažeidžiamų grupių, pavyzdžiui, nelydimų nepilnamečių, priverstinės santuokos ir santuokinės nelaisvės aukų, kurioms reikėtų teikti teisinę ir psichologinę paramą, nėščių moterų, riboto judumo asmenų, vyresnio amžiaus asmenų, asmenų su negalia ar asmenų, kuriems gresia diskriminacija dėl bet kokių priežasčių (pvz., nurodytų Chartijos 21 straipsnyje), poreikius;

(19)siekiant užtikrinti pasirengimą galimoms konsulinėms krizėms, dėl kurių reikia teikti paramą neatstovaujamiems piliečiams, įskaitant gaivaline nelaimes, politiniu neramumus ar teroristinius išpuolius, valstybių narių ir Sąjungos delegacijų trečiosiose šalyse vietos konsulinis bendradarbiavimas turėtų apimti keitimąsi informacija tokiems piliečiams svarbiais klausimais, įskaitant jų saugumą ir saugą, bendrų konsulinių nenumatytų atvejų planų rengimą ir greito reagavimo mechanizmų nustatymą ir konsulinių pratybų organizavimą. Šiomis aplinkybėmis gali būti ypač svarbu, kad neatstovaujamų valstybių narių konsulinės įstaigos į tokį vietos konsulinį bendradarbiavimą būtų įtrauktos koordinuojant pasirengimą konsulinėms krizėms ir reagavimą į jas;

(23)bendruose konsuliniuose nenumatytų atvejų planuose, kai tinkama, taip pat turėtų būti atsižvelgiama į vadovaujančių valstybių, t. y. valstybių narių, kurioms atstovaujama konkrečioje trečiojoje šalyje ir kurios yra atsakingos už paramos neatstovaujamiems piliečiams koordinavimą ir vadovavimą jos teikimui krizių metu, vaidmenis ir atsakomybę, kad būtų užtikrintas veiksmingas konsulinės pagalbos koordinavimas. Be to, bendri konsuliniai nenumatytų atvejų planai turėtų būti kasmet arba dažniau (jeigu to reikia dėl ypatingų aplinkybių) įvertinami konsulinių pratybų kontekste, siekiant užtikrinti, kad jie ir toliau būtų aktualūs. Be to, neturėtų būti laikoma, kad bendri konsuliniai nenumatytų atvejų planai pakeičia esamus valstybių narių nacionalinius krizių valdymo planus arba daro poveikį jų atsakomybei teikti konsulinę pagalbą savo piliečiams, tačiau yra nuoseklus metodas, kuris gali papildomai padėti koordinuoti atstovaujamų valstybių narių pastangas;

(25)kelionių rekomendacijos, t. y. valstybių narių teikiama informacija apie santykinį kelionių į konkrečias trečiąsias šalis saugumą, keliautojams turėtų būti nuolat teikiama naujausia informacija, kad jie turėtų galimybę priimti pagrįstą sprendimą dėl konkrečios kelionės tikslo vietos, įskaitant trečiąsias šalis, kuriose jų pilietybės valstybei narei neatstovaujama. Nors už kelionių rekomendacijų teikimą atsakingos valstybės narės, tikslinga, kad jos koordinuotų savo veiksmus šia tema, visų pirma, krizių sąlygomis, kad būtų kuo geriau užtikrintas teikiamų konsultacijų lygio nuoseklumas. Tai galėtų apimti susitarimą dėl bendros rizikos lygių, nurodytų kelionių rekomendacijose, struktūros, pasinaudojant saugia EIVT platforma. Toks koordinavimas turėtų vykti ankstyvame etape, kai valstybės narės planuoja pakeisti savo kelionių rekomendacijų lygį;

(26)veiksmingas koordinavimas yra labai svarbus siekiant užtikrinti veiksmingą reagavimą į krizes. Siekiant užtikrinti tokį koordinavimą, valstybėms narėms turi padėti ir laiku informaciją teikti EIVT reagavimo į krizes centras ir Komisijos reagavimo į nelaimes koordinavimo centras. Koordinuotas Sąjungos reagavimas į krizes ypač svarbus tais atvejais, kai būtina evakuacija, siekiant užtikrinti, kad turima parama būtų teikiama greitai ir veiksmingai ir kad būtų kuo geriau panaudoti turimi evakuacijos pajėgumai. Dėl tos priežasties tiesiogine ir aktualia informacija, pavyzdžiui, apie turimus evakuacijos pajėgumus, turėtų būti dalijamasi laiku siekiant reaguoti skubiai ir veiksmingai, be kita ko, kai gelbėjimo ir evakuacijos operacijoms panaudojami kariniai ištekliai. Šiuo atžvilgiu EIVT turėtų turėti galimybę iš valstybių narių automatiškai ir nuolat gauti informaciją apie padėtį trečiosiose šalyse;

(28)jungtinės konsulinės grupės turėtų būti grindžiamos solidarumo su atstovaujamomis valstybėmis narėmis, lygybės priimant sprendimus dėl vidaus darbo struktūrų, grupių sudėties paprastumo, išlaidų pasidalijimo su kiekviena valstybe nare, Sąjungos institucija ar įstaiga, padengiančia savo veiklos išlaidas, lankstumo, koordinuoto Sąjungos atsako matomumo ir atvirumo atitinkamoms trečiosioms šalims principais;

(30)siekiant padėti pagalbos reikalingiems Sąjungos piliečiams, svarbu jiems suteikti patikimą ir lengvai prieinamą informaciją apie tai, kaip pasinaudoti konsuline pagalba trečiosiose šalyse, taip pat naudojantis skaitmeninėmis susisiekimo priemonėmis. Komisijos tarnybos ir EIVT, glaudžiai bendradarbiaudamos su valstybėmis narėmis, turėtų skleisti atitinkamą informaciją, įskaitant valstybių narių teikiamą informaciją apie savo konsulinius tinklus ir trečiąsias šalis, kuriose jos yra sudariusios praktinius susitarimus dėl atsakomybės už konsulinės apsaugos teikimą neatstovaujamiems piliečiams pasidalijimo. Siekiant palengvinti tokios informacijos tvarkymą, ji turėtų būti pateikiama kompiuterio skaitomu formatu;

(31)valstybės narės turėtų imtis papildomų priemonių, kad dar labiau prisidėtų prie Sąjungos piliečių informuotumo apie jų teisę į konsulinę apsaugą didinimo, taip pat atsižvelgtų į konkrečius neįgaliųjų poreikius. Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos būtų ribotos, valstybės narės SESV 23 straipsnio formuluotę turėtų pakartoti valstybių narių išduodamuose pasuose, taip siekiant didinti piliečių informuotumą apie diplomatinių ir konsulinių įstaigų teisę į apsaugą, kaip jau rekomenduota Komisijos rekomendacijoje C(2007) 58415. Valstybės narės informaciją apie neatstovaujamų piliečių teisę į konsulinę apsaugą taip pat turėtų įtraukti į kelionių rekomendacijas ir su konsuline pagalba susijusias kampanijas. Jos taip pat turėtų bendradarbiauti su keleivinio transporto paslaugų teikėjais ir transporto mazgais, siūlančiais keliauti į trečiąsias šalis, pavyzdžiui, raginti juos į klientams teikiamą informacinę medžiagą įtraukti atitinkamą informaciją apie teisę į konsulinę apsaugą;

__________________

5 2007 m. gruodžio 5 d. Komisijos rekomendacija C(2007) 5841 dėl EB sutarties 20 straipsnio teksto įrašymo į pasus (OL L 118, 2008 5 6, p. 30, ELI: http://data.europa.eu/eli/reco/2008/355/oj?locale=lt).

(32)Direktyvos (ES) 2015/637 finansinės nuostatos turėtų būti pritaikytos siekiant supaprastinti išlaidų atlyginimą ir toliau užtikrinti finansinės naštos pasidalijimą. Visų pirma neatstovaujamiems piliečiams turėtų būti suteikta galimybė tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir remiančiosios valstybės narės piliečiams, tos valstybės narės teikiamų paslaugų išlaidas atlyginti tiesiogiai, kad būtų išvengta administracinės naštos, susijusios su pastangomis užtikrinti, kad išlaidas atlygintų piliečio pilietybės narė. Be to, valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama nereikalauti tokias išlaidas padengti. Kadangi tam tikrais atvejais neatstovaujami piliečiai teikdami pagalbos prašymą gali neturėti galimybės sumokėti, visų pirma kai pavogti jų grynieji pinigai ir priemonės lėšoms gauti, būtina numatyti, jog remiančiosios valstybės narės konsulinės įstaigos gali reikalauti, kad jie pasirašytų įsipareigojimą atlyginti išlaidas. Tokio įsipareigojimo pagrindu remiančiosios valstybės narės valdžios institucijos gali prašyti atlyginti išlaidas praėjus trims mėnesiams nuo paramos suteikimo;

(33)tais atvejais, kai pilietis išlaidų neatlygino tiesiogiai, t. y. nei iš karto, kai pateikė prašymą, nei vėliau, kai padedančioji valstybė narė to pareikalavo remdamasi įsipareigojimu jas atlyginti, remiančioji valstybė narė turėtų turėti teisę prašyti, kad išlaidas atlygintų neatstovaujamo piliečio pilietybės valstybė narė. Siekiant užtikrinti, kad prašymai atlyginti išlaidas nebūtų pateikiami po ilgo laiko, remiančiajai valstybei narei ir piliečio pilietybės valstybei narei turėtų būti nustatytas pagrįstas terminas atitinkamai pateikti prašymą ir atlyginti išlaidas; Nustatant galutinį terminą turėtų būti atsižvelgiama į problemos sudėtingumą, priemonę taikančių darbuotojų dalyvavimą ir pagalbos teikimo trukmę.

(41)tvarkydamos tokius specialių kategorijų asmens duomenis, valstybių narių kompetentingos institucijos ir Sąjungos institucijos bei įstaigos turėtų užtikrinti tinkamas ir konkrečias duomenų subjektų interesų apsaugos priemones ir teises. Tai turėtų apimti, kai įmanoma, tokių asmens duomenų šifravimą ir konkretų prieigos teisių suteikimą darbuotojams, turintiems prieigą prie konkrečių kategorijų asmens duomenų;

a)atsižvelgiant į prašomos paramos pobūdį bei skubumą ir turimas priemones, taip pat į piliečiui prieinamas priemones, atitinkamam piliečiui sunku per pagrįstą laikotarpį saugiai pasiekti savo pilietybės valstybės narės ambasadą ar konsulatą arba būti tokios ambasados ar konsulato pasiektam. Nors tinkamas laikotarpis priklausys nuo kiekvieno pagalbos prašymo ypatumų, laikotarpis, per kurį piliečiai gali saugiai pasiekti savo valstybės narės ambasadą ar konsulatą arba per kurį jie patys gali būti pasiekti, bet kuriuo atveju neturėtų viršyti 48 valandų.

2)9 straipsnis papildomas šiuo punktu:

Išbraukta.

Išbraukta.

2.Sąjungos delegacijos padeda valstybėms narėms teikti konsulinę apsaugą neatstovaujamiems piliečiams pagal Sprendimo 2010/427/ES 5 straipsnio 10 dalį. Tokia parama gali apimti specialių konsulinės pagalbos užduočių vykdymą valstybių narių prašymu ir jų vardu. Remiančioji valstybė narė ir pilietybės valstybė narė nedelsdamos pateikia Sąjungos delegacijai visą su atitinkamu atveju susijusią informaciją.

1.Vykdydamos 12 straipsnyje nurodytą vietos konsulinį bendradarbiavimą, valstybės narės ir EIVT kiekvienai trečiajai šaliai parengia bendrą konsulinį nenumatytų atvejų planą ir dėl jo susitaria. Bendras konsulinių nenumatytų atvejų planas kasmet arba, jeigu to reikia dėl ypatingų aplinkybių, dažniau atnaujinamas ir jame pateikiama:

a)konsulinės padėties šalyje analizė, įskaitant valstybių narių ambasadų ar konsulatų apžvalgą, Sąjungos piliečių skaičiaus bei buvimo vietos įvertį ir labiausiai tikėtinų scenarijų, darančių poveikį Sąjungos piliečiams, rizikos vertinimą; pavyzdžiui, karines, politines, nusikalstamas ir sveikatai gresiančias grėsmes ir gaivalines nelaimes, bet jomis neapsiribojant;

Ten, kur Sąjungos delegacijos yra, jos koordinuoja bendrų konsulinių nenumatytų atvejų planų rengimą ir patvirtinimą, remdamosi atitinkamoje trečiojoje šalyje atstovaujamų valstybių narių ambasadų ar konsulatų ir neatstovaujamų valstybių narių konsulinių įstaigų indėliu. Prireikus tai galėtų apimti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir tarptautinėmis organizacijomis. Bendri konsulinių nenumatytų atvejų planai pateikiami visoms valstybėms narėms, EIVT ir Komisijos tarnyboms.

4.Valstybės narės, veikdamos pagal nacionalinę teisę, savo iniciatyva imasi priemonių siekdamos užtikrinti, kad jų piliečiai, naudodamiesi tinkamomis priemonėmis bei įrankiais, užsiregistruotų kompetentingose nacionalinėse institucijose arba jas informuotų apie savo keliones į trečiąsias šalis ar gyvenimą jose, ypač tuomet, kai atitinkamos trečiosios šalys nelaikomos visiškai saugiomis.

5.Valstybės narės ankstyvame etape, visų pirma krizinėse situacijose, keičiasi informacija apie piliečiams skirtų kelionių rekomendacijų pakeitimus ir siekia užtikrinti, kad teikiamų kelionių rekomendacijų lygis būtų nuoseklus.“ Valstybės narės turėtų visada informuoti viena kitą kaskart, kai tik sužino apie išaugusią saugumo riziką.

2.Prireikus valstybėms narėms gali padėti jungtinės konsulinės grupės, kurias sudaro valstybių narių ekspertai, visų pirma iš valstybių narių, kurioms neatstovaujama krizės paveiktoje trečiojoje šalyje, taip pat EIVT ir Komisijos tarnybų atstovai. Jungtines konsulines grupes galima greitai dislokuoti konsulinės krizės paveiktose trečiosiose šalyse. Dalyvavimas jungtinėse konsulinėse grupėse yra savanoriškas. EIVT ir Komisija remia tų ekspertų ir jungtinių konsulinių grupių pasirengimą.

4.Teikdamos paramą valstybės narės gali gauti paramą pagal Sąjungos priemones, pavyzdžiui, iš EIVT ir jos Reagavimo į krizes centro krizių valdymo struktūrų. Valstybės narės taip pat gali įtraukti Reagavimo į nelaimes koordinavimo centrą, įsteigtą pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 7 straipsnį, Sąjungos civilinės saugos mechanizmą ir, jei tikslinga, ES misijas ir operacijas pagal bendrą saugumo ir gynybos politiką ir ES greitojo dislokavimo pajėgumus, kaip numatyta ES saugumo ir gynybos strateginiame kelrodyje.

Bent kartą kas šešis mėnesius valstybės narės EIVT ir Komisijai pateikia tokią informaciją:

2.Valstybės narės, Komisijos tarnybos ir EIVT viešai skelbia 1 dalyje nurodytą informaciją taip, kad būtų užtikrintas pateiktos informacijos nuoseklumas.

3.Valstybės narės 1 dalyje nurodytą informaciją pateikia kompiuterio skaitomu formatu.

1.Valstybės narės imasi priemonių, kad informuotų savo piliečius apie jų teisę, nustatytą SESV 20 straipsnio 2 dalies c punkte, visų pirma šių:

Išbraukta.

Jei neatstovaujamas pilietis 1 dalyje nurodytų išlaidų remiančiajai valstybei narei negali apmokėti teikdamas paramos prašymą, remiančioji valstybė narė gali pareikalauti neatstovaujamo piliečio pasirašyti įsipareigojimą išlaidas atlyginti. Praėjus trims mėnesiams nuo paramos suteikimo remiančioji valstybė narė tuo pagrindu gali paprašyti neatstovaujamo piliečio tokias išlaidas apmokėti. Tai, kad prašymo suteikti paramą pateikimo metu asmuo apmokėti 1 dalyje nurodytų išlaidų negali, nedaro poveikio neatstovaujamo piliečio teisei gauti konsulinę apsaugą.

6.Komisija gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais nustatomos standartinės formos, prieinamos visomis valstybių narių kalbomis, naudotinos 2 dalyje nurodytam įsipareigojimui atlyginti išlaidas ir 3 dalyje nurodytam išlaidų atlyginimui, kurį atlieka pilietybės valstybė narė. Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 15a straipsnio 2 dalyje nurodytos nagrinėjimo procedūros.

6.Tvarkydamos 5 dalyje nurodytus asmens duomenis, valstybių narių kompetentingos institucijos ir Sąjungos institucijos bei įstaigos užtikrina tinkamas ir konkrečias duomenų subjektų interesų apsaugos priemones ir teises. Jos taip pat nustato vidaus politiką ir imasi būtinų techninių ir organizacinių priemonių, kad užkirstų kelią neteisėtai prieigai prie tokių asmens duomenų ir jų perdavimui.

Šios direktyvos tikslais valstybių narių kompetentingos institucijos asmens duomenis trečiajai valstybei arba tarptautinei organizacijai perduoda tik 9, 10 ir 13a straipsniuose nurodytoms užduotims atlikti ir pagal Reglamento (ES) 2016/679 V skyrių. 5 dalyje nurodyti asmens duomenys nėra perduodami, jeigu atitinkamas Sąjungos pilietis nėra davęs aiškaus išankstinio sutikimo.

Valstybės narės užtikrina, kad neatstovaujami piliečiai jų teisių pažeidimo pagal šią direktyvą atveju galėtų veiksmingai naudotis nacionalinėje teisėje numatytomis skundų nagrinėjimo ir teisių gynimo priemonėmis.

Komisija ne vėliau kaip [penkeri metai nuo iš dalies keičiančios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę termino] atlieka šios direktyvos vertinimą ir jo pagrindinių išvadų ataskaitą pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai.